2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

No problem, my friend, arba kaip parsivežti vasarą iš Rodo salos

Rodas nekantriai laukė mūsų atvykstant. O kaip kitaip paaiškinsi, kad perkant bilietus kainą iš kątik matytų 60kažkiek eurų keleiviui į abi puses, tiesiog akyse nukrito į 44 eurus. Ženklas! Nepirkti nebuvo galima.
Šįkart lėktuvas ankstyvą balandžio rytą kyla iš Kauno. Rytas prasideda 3 nakties, stebint vieną kitą švieselę lange ir spėliojant, jie irgi keliasi, ar dar nenuėjo miegoti.
Kaunas pasitinka jau bundantis. Nemiega ir verslūs žmonės. Štai oro uoste sutinkam tokį Rimvydą (ne tą, kur Makalius), kuris mum duoda Rodo žemėlapį, siūlo pavežėti iki viešbučio ir bando atkalbėti nuo minties keliauti į savo viešbutį pėsčiomis - beprotybė juk, 20 kilometrų, siaubas!
3 valandos skrydžio ir štai mes baisiajame kelyje, kurio mum taip baisiai nerekomendavo. Tiesa, pirmiausia reiktų pastebėti, kad to kelio visgi ne 20 kilometrų, o 12. O ir kelias gražus ir juo smagiai keliaujasi (išskyrus, tada kai reikia kopt į statų kalną, už kurio posūkio dar statesnis kalnas). Pabėgus iš šaltos lietuviškos pilkumos, džiugina šiluma, žaluma, žydintys augalai ir sunokę citrusiniai vaisiais. Pastaruosius pamačiusi džiaugdavaus kiekvieną kartą.

Citrinos!


Viešbutis ir salos atmosfera

Apsistojimui pasirinkome Rodo salos sostinę, Rodo miestą. Šis miestas saloje geriausias pasirinkimas tiems, kas atostogų metu mėgsta šiek tiek pasijusti kaip vietinis ir pamatyti ne tik tai, ką rodo turistams. Kaip parodė, kelionė aplink salą, kiti miestai miesteliai kvėpuoja turistų ritmu, dirbdami tik jiems ir dėl jų.
Tiesa, pajusti šiek tiek mažiau užturistintą miestą labiausiai padėjo tai, kad turistinis sezonas buvo tik pradėjęs tingiai įsibėgėti.
Kalbant apie mūsų viešbutį (Panorama), apima labai prieštaringos mintys. Mums šis viešbutis visai suėjo, kadangi mokėjome, palyginus, nedaug ir už tai gavome kambarį su virtuve, kuris buvo sąlyginai tvarkingas (pagal graikišką sampratą), turėjo baseiną ir balkonėlį į gyvenamąjį rajoną, iš kurio buvo galima stebėti vietinių gyvenimą.
Tačiau, jei būtume mokėję daugiau (o booking.com rodo, kad sezono metu jie paimti gali ir žymiai žymiai daugiau), minusai būtų per daug badę akis. Pavyzdžiui, nors ir turėjome virtuvę, virtuvės įrankių asortimentas buvo švelniai tariant įdomus. Vienintelis geriau turintis pjauti peilis buvo surūdijęs. Į pasiūlymą buvo įtrauktas nemokamas wi-fi, bet buvome nugrūsti ten, kur didesnė tikimybė pasigauti šiokį tokį kaimynų internetą, nei viešbučio. O galiausiai, mano didžiausiam džiaugsmui, paaiškėjo, kad gyvename ne vieni. Mūsų studija, pasirodo, dalinasi du didžiuuuuliai (ką ten didžiuliai - gigantiški) tarakonai. Paguoda tik ta, kad juos atradome tik paskutinį vakarą. 

Ką pamatyti

Na, bet kaip tenbebūtų, nustoju burbėti, kadangi pats miestas ir sala tikrai gražūs ir verti būti gražiai aprašyti.
Kadangi Graikijoje lankiausi pirmą kartą, didžiausias džiaugsmas man čia - antikiniai ir viduramžių griuvėsiai. Gal kažkam tai ir tik sugriuvę akmenys, bet man labai smagu tiek išsimėčiusios istorijos tiesiog visur, kur beeitum.

Nors gyvenome toliau nuo centro, tačiau viena pagrindinių turistų traukos vietų buvo prie pat namų. Tai - Rodo akropolis. Tiksliau, jo griuvėsiai, bet ką jau čia.
Akropolis iškilo 3-2 a. pr. Kr. ant aukščiausios miesto kalvos. Pačio Akropolio, menančio Apolono garbinimo dienas, kolonų išlikę vos tik kelios ir tos pačios stovi tik restauratorių dėka. O nusiledus žemiau nuo kalvos, apie antikinius laikus primena išlikęs stadionas ir marmurinis odeonas.

Rodo Akropolis.

Ir dar Akropolio.
O smagiausia, kad keliaujant toliau kalva, ant kurios stovi Akropolis, atsiveria nuostabūs vaizdai.
Miestas iš aukštai.
Jūra ir griuvėsiai.

Jūra

Ir miestas.
Keliaujant toliau, į senamiestį, antikinius laikus pakeičia viduramžiai. Rodas turi vieną seniausių išlikusių viduramžiškų senamiesčių Europoje, kurį juosia siena, turinti net 11 vartų.
Pagrindis senamiesčio traukos taškas - Didžiųjų Magistrų rūmai, kurie buvo pastatyti XIV a., vėliau, atsitiktinai susprogdinti ir atstatyti XX a.

Gynybinė miesto siena.
Teatras
Šv. Pauliaus vartai.
Senamiesčio architektūroje susipynusios bizantiškos, turkiškos, riteriškos, osmaniškos istorijos ir stiliaus likučiai.

Rodo simbolis - maži elniukai danieliai. Kažkada jų saloje buvo velniškai daug. Dabar jų populiacija lyg ir stipriai apmažėjusi, bet jų pakankamai, kad koks vienas kitas išbudintų tave, įšokdamas į kelią, kuriuo važiuoji. Elniukai salon buvo atgabenti gilioje senovėje, sako, tam, kad išnaikintų labai saloje išplitusias gyvates. Vienur minima, kad iš baimės gyvates jie sutrypdavo, kitur - kad suvalgydavo. Neaišku, kaip ten buvo, bet simbolio vardą jie tikrai užsitarnavo.
Kaip dažnam lietuviui pirmasis Vilniaus vaizdinys - Gedimino pilis, taip Rodiečiai save pirmiausia reprezentuoja Madrakio uosto vaizdu, kur stovi dviejų danielių skuptūra. Beje, pagal tradiciją, laikoma, kad jų skulptūros yra būtent toje vietoje, kur stovėjo vienas iš 7 pasaulio stebuklų - Rodo kolosas, didžiulė saulės dievo Helijo skulptūra (kai kurie mokslininkai sako, kad ne ten ji stovėjo, bet ar gi ginčysies su tradicija).

Danieliai, smagiu lotynišku pavadinimu - dama dama.
Mozaika iš jūros akmenukų. Tokių Rode gausu. Darbas turėjo pareikalauti nemažai kantrybės.
Uostas.
Kažkas savo.
Rode yra ne tik danielių. Dar yra ir katinų. Daug katinų. Panašu, kad kiekvienas šiukšlių konteineris ten turi savo bomžą katiną. O labiausiai nustebinęs vaizdas - katinai, miegantys prie pat jūros.
Nekimba.
Turbūt pagrindinis dalykas, ką turi padaryti, jei Rode atostogauji ilgiau nei savaitgalį - apkeliauti visą salą. Tą padaryti nėra sdėtinga, nes apsuktus visą salą ratu, susidaro maždaug 200km. Kad tai labai populiaru tarp turistų, parodo ir tai, kad didžioji dalis kelyje sutinkamų automobilių turi vieno ar kito nuomos punkto logotipus.
Fainiausia šioje kelionėje - tiesiog mėgautis vaizdais. O jie nuostabūs! Pašonėje banguojanti jūra, kitoje pusėje stūkso kalnai, vienur - kitur pabirę kalnų ir pajūrio miesteliai.
Važiuoji, mėgaujies, kartais sustojant pre įdomesnių objektų.

Paaiškėjo, kad jūrą mėgsta ne tik katinai, bet ir ožiai.
Kritinijos pilis.
Kritinijos pilis.
Sianos uolos.
Tolumoje - Monolitos pilis.
Vienas pagrindinių kelionės aplink salą tikslų buvo pasiekti patį piečiausią jos tašką. Ypatingiausias jis tuo, kad jame gali pamatyti dvi jūras vienu metu. Vaizdas ištikrųjų stubinantis, kadangi viena jūra nerami ir banguota, o kita - ramut ramutėlė.
Perėjus paplūdimį, kurio vieną pusę skalauja Viduržemio jūra, o kitą - Egėjo jūra, galima užlipti į kalvas, nuo kurių galima pasigrožėti abejomos jūromis iš aukštai ar nukeliauti iki pačiausių salos pietų. Reikia paminėti, kad kelionei pataikėme pasirinkti pačią vėjuočiausią dieną. Kelis kartus, kopiant į kalvas, buvau įsitikinusi, kad mane tikrai tuoj tuoj nuneš vėjas. 
Piečiau Rode nebūna.
Dvi jūros.
Paskutinis kelionės taškas - Lindos miestelis. Kiek teko skaityti atsiliepimų, daug kam šis miestelis palieka didžiausią įspūdį savo smėlėtais paplūdimiais ir dailia balta graikiška architektūra. Ir taip, jei mėgstate vaikštinėti tarp dailutėlių idealiai sutvarkytų namelių, išblizgintomis gatvelėmis - jums čia bus rojus. Tačiau man to sterilumo ir idealumo čia buvo per daug. Tad šiek tiek pasidairius, pabraidžius jūrą ir apskabius niekieno neprižiūrėtą citriną, keliaujam į kiek patriušusį, pagriuvusį Rodo miestą - namo.

Vienoje kalvos pusėje - Lindos Akropolis.
Kitoje - Lindos pilis.
Rodo skoniai

Pirmoji kulinarinė patirtis Rode ištinka dar pakeliui į viešbutį, kai užsukame paragauti jų tradicinio fast food'o - pita gyros (arba graiškiško kebabo) ir frappe kavos. Pirmą kartą kebabas iš manęs girdėjo pagyrų ir dar tiek. Į tą patį FBI barą to paties grįžome ir po kelių dienų.
Pita gyros.
Kitas geras atradimas buvo ne graikiškas. Tačiau mūsų viešbutis, nepaisant paburbėjimų apie jį, savo restorane turėjo nuostabų kinišką meniu. Tiesa, graikiško ir europietiško meniu patiekalus tie kinai gamino siaubingai. 

Pagrindinė kulinarinė užduotis Rodo mieste buvo atrasti puikų žuvies restoraną. Ir tai pavyko puikiai. TripAdvisor keliautojai rekomendavo Koozina restoraną. Tiesa, teko palaukti, kol jie dirbs, nes teisingas jų darbo valandas internete rasti sunku. Bet buvo verta. Virtuvės šefas mielai pristatė meniu, o giriamą šviežutėlį jūros karšį net atitempė aprodyti prieš iškepant. Kol laukėme pagrindinių patiekalų, užkandžiui feta sūris, keptas tešloje (panašu, kad naudota filo tešla), patiekta su sezamais ir medumi, kurį visai norėčiau kada pakartoti ir namuose. O išgirtasis karšis ir kalmaras buvo išvis super. Tiesa, nustebino, kai meniu neradome desertų. Bet pasirodo, panna cotta čia laukia kaip šefo dovana.
Beje, jis puikiai žinojo, kad Lietuva - tai Jasikevičius.

Ponas jūros karšis.
Ponai kalmaras ir kalmariukas.
Prieš kelionę manėme, kad kažkiek maisto gaminsimės patys, nes turėsime ir virtuvę. Tačiau, pasižvalgius po parduotuves, pasirodė, kad tai nelabai apsimoka. Kainos parduotuvėse didesnės nei Lietuvoje, o vidutinės kainos produktai pasirodė labai vidutiniškos kokybės. Pavyzdžiui, paprastos pieniškos dešrelės kainuoja apie 3-4 eurus, o skanut skanutėlė pita gyros - 2,5Eur. Tad gaminami liko tik pusryčiai, kas dažniausiai būdavo graikiškas jogurtas ir vaisiai, kurie čia, beveik visur tik sezoniai.
Beje, kalbant apie parduotuves, nustebino, kad net to paties prekybos tinklo kainos skirtinguose Rodo miestuose gali skirtis net keliasdešimt euro centų. Pigiausia, beje, tiek parduotuvėse, tiek restoranuose, panašu, kad pačiame Rodo mieste. Greičausiai dėl to, kad jame gyvena daugiausia vietinių, visi kiti dirba vardan turistų.

Žmonės

Keletas draugų manęs klausė, ar graikai nerimauja dėl krizės. Galiu drąsiai pasakyti, kad rodiečiai žymiai labiau nerimauja dėl to, kad žiemą temperatūra buvo nukritusi iki +5 laipsnių, o ir balandis šaltut šaltutėlis - tik apie +20. Tai kur čia besirūpinsi krizėm, kai taip šalta.
O šiaip graikai turbūt viena labiausiai atsipalaidavusių tautų. Jie per daug neskuba, per daug nesiparina ir labai draugiški, jei tik neverti jų dirbti. Klientų aptarnavimas didžiąja dalimi labai malonus ir draugiškas, ypač ten, kur šeimos verslai ir patys šeimos nariai ir dirba su klientais.
Turbūt geriausiai graikišką nesiparinimą iliustravo Zeus automobilių nuomos salonas. Užsukome ten kelios dienos prieš planuojamą kelionę, išiaiškinom detales, o jas išsiaiškinus, sekantis klausimas, tai kokios procedūros ir ką čia pildyt, kad užsisakyt  automobilį po poros dienų. O savininkas ramiausiai sako: "No problem, my friend. You come hare. Many cars". Suprask, krūva čia tų mašinų, ateisit ir pasiimsit, kai reiks.
Atėjom, pasiėmėm. Net kreditinės kortelės nereikėjo. Ne tik, kad nereikėjo, bet ir nepriėmė atsiskaitymo ja, tik grynais.
Su grąžinimu buvo dar įdomiau. Buvom sutarę, kad mašiną jiems grąžinsim paskutinės savo kelionės dienos rytą ir tada jie mus nugabens į oro uostą. O mes gi lietuviai ir mūsų lengvai neapdurninsi - ryte atkeliaujam puikiai pasiruošę gynybai su krūva nuotraukų, jei pradės kabinėtis prie mašinos.  Bet gi dėdė sakė - no problem. Kas yra tikrų tikriausia tiesa. Savininkas net nežvilgterėjęs anei į kuro duomenis, anei  per daug į patį automobilį, įsodina savo vairuotoją ir išsiunčia mus oro uostan.

Taip, be problemų, ir baigiasi nuotykiai Rodo saloje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą