2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

Plėšoma duonos pica

Tešlai:
400g. miltų
1 šaukštelis druskos
80ml pieno
80g. sviesto
60 ml. vandens
2 šaukšteliai cukraus
8 g. sausų mielių
2 kiaušiniai

Įdarui:
0,5 puodelio pomidorų tyrės su patinkančiais prieskoniais ar jums skanaus pomidorų padažo
100g. tarkuoto mozzarela sūrio
100g. čederio sūrio (tiks ir fermentinis)
Peperoni dešros

Aptepimui:
2 šaukštai sviesto
2 skiltelės česnako

Pieną ir sviestą pakaitinkite, kol sviestas ištirps. Tuomet atvėsinkite iki kambario temperatūros (paprasčiausia patikrinti įkišus pirštą - masė turėtų būti maloniai šilta, bet ne karšta). Į pieno ir sviesto mišinį supilkite šiltą vandenį, cukrų, mieles. Išmaišykite ir palaukite, kol mielės suputos.
Į dubenį supilkite miltus ir druską. Supilkite lengvai paplaktus kiaušinius ir pieno masę. Gerai išmaišykite ir užminkykite tešlą. Tašla turi būti glotni, nelimpanti prie rankų. Tašlą patepkite aliejumi, apdenkite švariu rankšluosčiu ar maistine plėvele ir palaikykite valandą, kol pakils.
Pakilusią tešlą iškočiokite į 30x50 cm stačiakampį. Aptepkite pomidorų tyre, pabarstykite tarkuotu sūriu ir išdėliokite 15 peperoni gabalėlių. Tuomet supjaustykite lygiais 10x10 cm kvadratėliai (kiekviene turėtų būti dešros gabalėlis). Į vieną krūvelę sudėkite po 3-4 kvadratėlius ir stačius statykite į riebalais pateptą nedidelę pailgą kekso formą. Kvadratėlius dėliokite nuo formos centro, palikdami kraštus, kad pica turėtų vietos kur kilti. Apdenkite formą maistine plėvele ir leiskite dar 30 min. pakilti.
Tuomet statykite kepimo formą į 180 C įkaitintą orkaitę ir kepkite 15 min.
Kol kepa, pasiruoškite aptepą. Išldydikite sviestą ir į jį įmaišykite spaustą česnaką.
Po 15 minučių kepimo picą tolygiai aptepkite aptepu ir dar pakepkite 15-20 min, kol gražiai apskrus.
Iškepus, leiskite 10 minučių atvėsti ir tik tuomet išimkite iš formos. Nors ir labai norėsisi ją ragauti iškart.
Valgoma ji plėšiant po vieną lapelį. Skanu tiek karšta tiek šalta.

 

Idėja: Baking secrets

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Aštri morkų sriuba

Senas geras Beatos receptas. Sriuba puikiai tinka laukiant šildymo sezono pradžios.

Reikės:
4 didelių morkų
Vištienos sultinio
Svogūno
3 skiltelių česnako.
2cm imbiero šaknies
1 a.š. smulkintos kalendros
1 a.š. kumino
Čili pipiro (šviežio, džiovinto ar pastos)
Šiek tiek aliejaus


Smulkintą svogūną apkepinkite keptuvėje, kol švelniai pagels. Tuomet į keptuvę išspauskite česnaką, sudėkite tarkuotą imbierą, berkite kuminą, kalendrą ir čili pipirus (pagal skonį). Šiek tiek pačirškinkite. Tuomet viską verskite į puodą. Čia pat riekelėmis supjaustykite nuskustas morkas, užpilkite viską sultiniu, kad vos apsemtų morkas ir pavirkite, kol morkos suminštės. Išvirus morkoms, sriubą pertrinkite maisto smulikintuvu. Sriubą galima gardinti grietinėle ar grietine.


2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Naminiai mėsainiai

5 mėsainiams reikės:

5 bandelių (Bandeles galite pirkti, galite ir išsikepti. Šįkart bandelės keptos pagal saulėtos virtuvės receptą ir dėl smagumo įdėta į tešlą maistinių dažų)
500 g. maltos jautiesnos
Didelio raudonojo svogūno
Baltojo vyno acto
Druskos
Pipirų
Raudonėlių
Cukraus
Marinuotų agurkėlių
Čederio sūrio
Pomidorų padažo
Garstyčių
Salotų lapų

Mėsainių padažui:

2 šaukštai majonezo
1 šaukštas pomidorų padažo
1 šaukštelis tabasko padažo
1 šaukštelis vorčesterio padažo
1 šaukštelis brendžio arba burbono

Jei planuojate kepti bandeles patys, pirmiausia, pasiruoškite jas. Tuomet į jautienos faršą berkite druską, pipirus, raudonėlius, gerai išminkykite ir suformuokite vienodo dydžio paplotėlius. Juos dėkite į aiejumi pateptą lėkštę, apdenkite maistine plėvele ir dėkite į šaldytuvą bent pusvalandžiui.
Tuo tarpu susipjaustykite raudonąjį svogūną žiedais, apipilkite juos actu, užberkite po žiupsnelį druskos ir cukraus ir gerai išmaišykite. Taip pat sumaišykite padažą iš visų jam skirtų ingridientų.
Mėsos paplotėlius kepkite keptuvėje su šiek tiek aliejaus iki jūsų pageidaujamo iškepimo lygio. Man skaniausiai vidutiniškai iškepę. Iškepus mėsai, ant viršutinės paplotėlių pusės užtepkite šiek tiek garstyčių ir uždėkite čederio sūrio. Tuomet juos išimkite iš keptuvės.
Bandeles perpjaukite pusiau. Ant apatinės bandelės dalies tepkite paruoštą padažą, dėkite mėsos paplotėlį, porą griežinėlių agurkų, kelis raudonojo svogūno žiedus, salotų. Aptekite virutinę bandelės dalį pomidorų padažu ir dėkite ant viršaus. Dabar galite mėgautis!




2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Traškūs vištų sparneliai

Reikės:
~ 20 vištų sparnelių, supjaustytų per sąnarį (aš naudojau tik petelius)
1/3 stiklinės miltų
1 šaukšto juodųjų pipirų
1 šaukšto česnako granulių
1 šaukto raudonosios paprikos miltelių
1 šaukšto (arba pagal skonį) kajano pipirų
3 šaukštų lydyto sviesto
druskos pagal skonį

Įkaitinkite orkaitę iki 220 C. Į tvirtą nemažą plastikinį maišelį suberkite miltus ir prieskonius ir gerai išmaišykite. Spareliai turi būti visiški sausi, tad gerai juos nusausinkite popieriniu rankšluoščiu. Tuomet sparnelius dėkite į maišą su miltų ir prieskonių mmišiniu ir gerai supurtykite, kad visi sparneliai tolygiai pasidengtų mišiniu. Į kepimo folija padengtą skardą pilkite lydytą svietą ir išdėliokite sparnelius, šiek tiek apvoliodami juos svieste. Kepkite 30 minučių, tuomet apverskite ir kepkite dar 15 minučių arba kol sparneliai bus gražiai rusvi ir traškūs.


2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

1 diena Kopenhagoje

Ar žinote ką lietuviai veikė liepos 3? Skubėjo nusipirkti bilietus į Kopenhagą už 1 eurą! Tarp jų, jų, žinoma, buvau ir aš.
Dėl kelionės apsispręsti reikėjo čia ir dabar, kadangi bilietai tirpo tiesiog akyse. Laiko, atlikti paiešką, ar pavyks rasti nakvynę už padorią kainą nebuvo, tad pasirinktas optimaliausias variantas - 1 para su nakvyne oro uoste.
Lėktuvas Danijos sostinėje leidžiasi ankstyvą rytą, tad laiko neskubant patyrinėti miesto centrą tikrai užtenka.

Jei neturite daug mantos ir ilgi pasivaikščiojimai jūsų negąsdina, rekomenduoju iš oro uosto į miesto centrą keliauti pėsčiomis. Atstumas apie 10 km. Tačiau pakeliui galėsite aplankyti Amager paplūdimio parką, kuris įsikūręs saloje. Sala ypač populiari tarp sportuojančių (o spotuojančių Kopenhagoje daug).

Prie salos glaudžiasi modernaus meno skulptūra, kuri kartu pasitarnauja šokinėjimui į vandenį.
Sala puikiai tinka ir vakarojantiems
Mėgstu sakyti, kad Vilnius - vienas žaliausių miestų, nes būnant bet kurioje miesto vietoje iki žalios zonos nueiti truks ne daugiau 10 minučių. Tačiau Kopenhagos centras tikrai nenusileidžia mūsų sostinei. Čia labai daug parkų. Tiek daug, kad visų aplankytų parkų pavadinimų net nepavyko prisiminti. Visi jie be galo tvarkingi, išpuoselėti, apsodinti daugybe rožių ir kitų gėlių.
Žmonių parkuose taip pat labai daug. Vieni sportuoja, kiti drybso ant pievutės, treti vakarieniauja ar gurkšnoja alų.

Parkas

Dar vienas parkas



Seniausias (daugiau nei 400 metų!) ir ir vienas labiausiai lankomų parkų - karaliaus sodai. Tai buvo privatus karaliaus parkas Rozenbergo pilies teritojoje. O šiuo metu jis atviras visiems miestiečiams ir miesto svečiams.

Karaliaus sodas
Rozenbergo pilis.


Parkus ir kitas miesto erdves puošia daug, labai daug, skulptūrų. Kai kurios jos - gerai žinomos pasaulyje. Kitos - nors ir ne pasaulinės garsenybės, tačiau priverčia prie jų stabtelti ir gerai įsižiūrėti.

Karalienė Karolina Amelija. Karaliaus sodai.

Frederiko V skulptūra.

Nežinau, kas čia vyksta, bet, įtariu, kažkas įdomaus.

Liūtas ir liūtė drasko šerną.
Čia vėl kažkas įdomaus vyksta.
Kai kurios skulptūros privertė ir plačiau pasidomėti jų istorijomis. Viena tokia - Gefionos fontano skulptūra. Šis fontanas vaizduoja Zelandijos salos, kurioje ir yra isikūrusi Kopenhaga, sukūrimo mitą. Pasak jo, Švedijos karalius tokiai deivei Gefjunai pažadėjo atiduoti tiek žemės, kiek ji sugebės išarti per dieną ir naktį. Ji pavertė savo 4 sūnus į jaučius ir per naktį suarė nemažą plotą. Išartas žemės gabalas buvo išmestas į jūrą ir tapo Zelandija. Švedijoje yra Vännern ežeras, beveik atitinkantis Zelandijos salos kontūrus. Tad nekyla abejonių, kad taip ir buvo.

Gefionos fontanas.

Žymiausia Kopenhagos skulptūra neabejotinai yra undinėlė. Vaizduojanti ne ką kitą, o undinėlę iš H. K. Anderserno pasakos. Šiai skulptūrai jau daugiau nei 100 metų. Per juos ne kartą nukentėjo nuo vandalų, tačiau vėl sutvarkoma ir sėkmingai toliau sutraukia beveik visus Danijos turistus.

Undinėlė.


Kopenhagoje dėmesį patraukia daug įspūdingai atrodančių bažnyčių.
Ženklas, kad senamiestis jau nebetoli - iš už medžių tankmės išnyrantis Mūsų Gelbėtojo Bažnyčios bokštas. Šis bokštas ypatingas tuo, kad turi sraigtinę smailią viršūnę, kurios laiptais galima pakilti į viršų.

Mūsų Gelbėtojo Bažnyčia

Kita įspūdinga bažnyčia šiame mieste - Mamurinė (Frederiko) Bažnyčia. Tai bažnyčia turinti didžiausią kupolą visoje Skandinavijoje.

Marmurinė bažnyčia. Apsilankius, svarbiausia - pakelti akis aukštyn.
Šv. Petro bažnyčios bokštas.
Šv. Albano bažnyčia. Priešais ją - Gefionos fontanas.
Bažnyčių bokštai - ne vieninteliai bokštai patraukiantys akį Kopenhagoje. Į dangų stiebiasi pilių ir kitų pastatų bokštai. Vienas labiausiai įsiminusių - senosios akcijų biržų bokštas, kuriame galima matyti 4 drakonus susivijusius uodegomis. Šie drakonų darbas, sakoma, saugoti Kopenhagą nuo gaisro.

Kairėje - senosios akcijų biržos bokštas.
Nr. 1 TripAdvisor rekomenduojamų lankytinų vietų tope - Nyhavn. Pažodžiui šis žodis verčiamas "naujasis uostas". Tačiau ištikrųjų jis nėra toks ir naujas. Kaip tik, tai - vienas seniausių uostų Europoje. Šioje gatvėje įsikūrę restoranai, plaukia masės turistų. Tačiau čia puikiai atsiskleidžia senoji daniška architektūra.

Nyhavn
Kopenhaga gali pasirodyti labai švarus, išblizgintas ir išcackintas miestas. Tačiau čia pat, miesto širdyje yra įsikūręs miestas, su savomis taisyklėmis ir kontrastuojantis su įprastu Kopenhagos vaizdu. Dailius pastelinių spalvų namukus čia keičia grafičiai, o kai kur pakrūmėse, deja, voliojasi šiukšlės. Daugiau nei prieš 40 metų, aptikę seną apleistą karinę bazę, čia įsikūrė jauni menininkai (dar gi ir hipiai) ir palaipsniui čia suformavo savą bendruomenę, kurioje galioja savos taisyklės, kurios nebūtinai sutampa su Danijos įstatymais. Tą puikiai įrodo, jog pasivaikščiojimus Kristianijoje nuolat lydi žolės kvapas (ne tos, kur šviežiai nupjautos). Nors Danijos valdžia vis dažniau šį rajoną įvardija, kaip vieną didžiausių Kopenhagos skaudulių, kurį reikia kuo greičiau išgyvendinti, policija į tai, kas čia vyksta, vis dar žiūri pro pirštus. Tad kol kas įvarūs menininkai ir kiti laisvos sielos žmonės čia dar gali ramiai karaliauti.

Kristianija.
Dar šiek tiek Kopenhagos vaizdų.

Jachtų jūra.

Senamiestis.
Iš kitos pusės.

Dviračių čia irgi netrūksta.
Vietinis.
Iš aukštai.
Nuotraukos: DarkStrars Photography

2015 m. liepos 31 d., penktadienis

The New York Times slyvų pyragas

Kad šis pyragas vertas dėmesio, atskleidžia jo istorija. Tai daugiausiai skaitytojų dėmesio sulaukęs The New York Times receptas. Pirmą kartą išspausdintas 1983, skaitytojų prašymu, buvo spausdinamas kasmet, slyvų sezono metu, iki pat 1995. Paskutiniais metais, trūkus redaktorės kantrybei, paskelbta, kad receptas išleidžiamas paskutinį kartą, o žmonėms pasiūlyta jį išsikirpti, įsilaminuoti ir prisiklijuoti prie šaldytuvo. Ir, žinoma, pasipiktinimo laiškų neišvengta.

Reikės:
3/4 puodelio cukraus
1/2 puodelio sviesto
Puodelis miltų
1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių
Žiupsnelis druskos
2 dideli kiaušiniai
12-14 slyvų
Citrinų sulčių, cinamono, cukraus pyrago viršui

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi iki purumo. Tuomet įplakite kiaušinius. Galiausiai, suberkite miltus, kepimo miltelius, druską ir gerai išmaišykite. Masę paskirstytkite po kepimo indą ir ant viršaus išdėliokite puselėmis supjaustytas slyvas. Jas apšlakstykite citrinos sultimis, pabarstykite cukrumi ir cinamonu (rinkitės pagal skonį). Kepkite 45-50 minučių. Iškepus leiskite pyragui atvėsti. Pyragą galite pabarstyti cukraus pudra. Valgyti galite vieną arba su plakta grietinėle. Pyragas puikiai tinka ir užšaldymui.



2015 m. birželio 23 d., antradienis

Braškinis sūrio pyragas

Pagrindui:
300g. šokoladinių sausainių,
120 g. tirpinto sviesto

Kremui:
250g. kreminio sūrio,
100g. cukraus,
Nepilnas puodelis braškių,
1 a.š. vanilės ekstrakto,
250ml. riebios plakamosios grietinėlės
Pusės citrinos sulčių

Sausainius susmulkinkite iki trupinių, gerai išmaišykie. Trupinių masę dėkite į torto formą atsegamais kraštais ir gerai juos suspauskite. Dėkite trumpam į šaldytuvą.
Dabar ruošiame kremą. Išplakite kreminį sūrį, cukrų, trintas braškes, citrinos sultis ir vanilės ekstraktą. Tuomet išplakite grietinėlę iki standžių putų ir įmaišykite ją į kreminę masę. Gautą masę pilkite ant trupinių ir dėkite stingti į šaldytuvą kelioms valandoms, o geriausia - per naktį.

Aš norėjau, kad kreminis purumas pyrage išliktų, tad želatinos nedėjau. Tačiau jei norite užtikrinto susitingimo, į kreminę masę įmaišykite porą šaukštų tirpintos želantinos.

Ideja iš čia.


2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Aštrios Sičuano bulvytės

Reikės:
3 vidutinio dydžio bulvių
2 šaukštų kukurūzų krakmolo
Druskos ir pipirų
Aliejaus

Padažui:
0,5 puodelio smulkintų svogūnų
2 cm smulkintos imbiero šaknies
2-3 skiltelės smulkinto česnako
2 šaukštai čili padažo ar pastos
2 čili pipirai
2 šaukštai sojų padažo
4 šaukštai vandens arba daržovių sultinio
0,5 šaukšto baltojo vyno acto
1 šaukštaskukurųzų kramolo, ištirpintų poroje šauktų vandens
Druskos, cukraus pagal skonį
Keletas smulkintų svogūnų laiškų.

Pirmiausia, reikia pasiruošti bulves. Supjaustykite bulves skiltelėmis ir palaikykite šaltame vandenyje 30 minučių. Tuomet jas išimkite, gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, apibarstykite krakmolu, druska, pipirais ir gerai išmaišykite. Į keptuvę gausiai įpilkite aliejaus ir apkepinkite bulves, kol jos parus ir taps traškios. Tuomet išgriebkite jas ant popierinio rankšluosčio.
Iš keptuvės nupilkite aliejaus, palikdami joje jo maždaug šaukštą. Tuomet sudėkite imbierą, čili pipirus, svogūnus, česnakus ir kaitinkite apie 2 minutes ank aukštos ugnies. Sudėkite sojų padažą, čili padažą, actą cukrų, druską. Įpilkite vandens ar daržovių sultinio ir maišydami šiek tiek pakaitinkite. Po to į padažą sudėkite kukurūzų krakmolo košelę, gerai išmaišykite ir leiskite padažui sutirštėti. Galiausiai sudėkite į padažą bulves ir gerai išmaišę nukelkite nuo ugnies. Apibarstykite smulintais svogūnų laiškais.

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

No problem, my friend, arba kaip parsivežti vasarą iš Rodo salos

Rodas nekantriai laukė mūsų atvykstant. O kaip kitaip paaiškinsi, kad perkant bilietus kainą iš kątik matytų 60kažkiek eurų keleiviui į abi puses, tiesiog akyse nukrito į 44 eurus. Ženklas! Nepirkti nebuvo galima.
Šįkart lėktuvas ankstyvą balandžio rytą kyla iš Kauno. Rytas prasideda 3 nakties, stebint vieną kitą švieselę lange ir spėliojant, jie irgi keliasi, ar dar nenuėjo miegoti.
Kaunas pasitinka jau bundantis. Nemiega ir verslūs žmonės. Štai oro uoste sutinkam tokį Rimvydą (ne tą, kur Makalius), kuris mum duoda Rodo žemėlapį, siūlo pavežėti iki viešbučio ir bando atkalbėti nuo minties keliauti į savo viešbutį pėsčiomis - beprotybė juk, 20 kilometrų, siaubas!
3 valandos skrydžio ir štai mes baisiajame kelyje, kurio mum taip baisiai nerekomendavo. Tiesa, pirmiausia reiktų pastebėti, kad to kelio visgi ne 20 kilometrų, o 12. O ir kelias gražus ir juo smagiai keliaujasi (išskyrus, tada kai reikia kopt į statų kalną, už kurio posūkio dar statesnis kalnas). Pabėgus iš šaltos lietuviškos pilkumos, džiugina šiluma, žaluma, žydintys augalai ir sunokę citrusiniai vaisiais. Pastaruosius pamačiusi džiaugdavaus kiekvieną kartą.

Citrinos!


Viešbutis ir salos atmosfera

Apsistojimui pasirinkome Rodo salos sostinę, Rodo miestą. Šis miestas saloje geriausias pasirinkimas tiems, kas atostogų metu mėgsta šiek tiek pasijusti kaip vietinis ir pamatyti ne tik tai, ką rodo turistams. Kaip parodė, kelionė aplink salą, kiti miestai miesteliai kvėpuoja turistų ritmu, dirbdami tik jiems ir dėl jų.
Tiesa, pajusti šiek tiek mažiau užturistintą miestą labiausiai padėjo tai, kad turistinis sezonas buvo tik pradėjęs tingiai įsibėgėti.
Kalbant apie mūsų viešbutį (Panorama), apima labai prieštaringos mintys. Mums šis viešbutis visai suėjo, kadangi mokėjome, palyginus, nedaug ir už tai gavome kambarį su virtuve, kuris buvo sąlyginai tvarkingas (pagal graikišką sampratą), turėjo baseiną ir balkonėlį į gyvenamąjį rajoną, iš kurio buvo galima stebėti vietinių gyvenimą.
Tačiau, jei būtume mokėję daugiau (o booking.com rodo, kad sezono metu jie paimti gali ir žymiai žymiai daugiau), minusai būtų per daug badę akis. Pavyzdžiui, nors ir turėjome virtuvę, virtuvės įrankių asortimentas buvo švelniai tariant įdomus. Vienintelis geriau turintis pjauti peilis buvo surūdijęs. Į pasiūlymą buvo įtrauktas nemokamas wi-fi, bet buvome nugrūsti ten, kur didesnė tikimybė pasigauti šiokį tokį kaimynų internetą, nei viešbučio. O galiausiai, mano didžiausiam džiaugsmui, paaiškėjo, kad gyvename ne vieni. Mūsų studija, pasirodo, dalinasi du didžiuuuuliai (ką ten didžiuliai - gigantiški) tarakonai. Paguoda tik ta, kad juos atradome tik paskutinį vakarą. 

Ką pamatyti

Na, bet kaip tenbebūtų, nustoju burbėti, kadangi pats miestas ir sala tikrai gražūs ir verti būti gražiai aprašyti.
Kadangi Graikijoje lankiausi pirmą kartą, didžiausias džiaugsmas man čia - antikiniai ir viduramžių griuvėsiai. Gal kažkam tai ir tik sugriuvę akmenys, bet man labai smagu tiek išsimėčiusios istorijos tiesiog visur, kur beeitum.

Nors gyvenome toliau nuo centro, tačiau viena pagrindinių turistų traukos vietų buvo prie pat namų. Tai - Rodo akropolis. Tiksliau, jo griuvėsiai, bet ką jau čia.
Akropolis iškilo 3-2 a. pr. Kr. ant aukščiausios miesto kalvos. Pačio Akropolio, menančio Apolono garbinimo dienas, kolonų išlikę vos tik kelios ir tos pačios stovi tik restauratorių dėka. O nusiledus žemiau nuo kalvos, apie antikinius laikus primena išlikęs stadionas ir marmurinis odeonas.

Rodo Akropolis.

Ir dar Akropolio.
O smagiausia, kad keliaujant toliau kalva, ant kurios stovi Akropolis, atsiveria nuostabūs vaizdai.
Miestas iš aukštai.
Jūra ir griuvėsiai.

Jūra

Ir miestas.
Keliaujant toliau, į senamiestį, antikinius laikus pakeičia viduramžiai. Rodas turi vieną seniausių išlikusių viduramžiškų senamiesčių Europoje, kurį juosia siena, turinti net 11 vartų.
Pagrindis senamiesčio traukos taškas - Didžiųjų Magistrų rūmai, kurie buvo pastatyti XIV a., vėliau, atsitiktinai susprogdinti ir atstatyti XX a.

Gynybinė miesto siena.
Teatras
Šv. Pauliaus vartai.
Senamiesčio architektūroje susipynusios bizantiškos, turkiškos, riteriškos, osmaniškos istorijos ir stiliaus likučiai.

Rodo simbolis - maži elniukai danieliai. Kažkada jų saloje buvo velniškai daug. Dabar jų populiacija lyg ir stipriai apmažėjusi, bet jų pakankamai, kad koks vienas kitas išbudintų tave, įšokdamas į kelią, kuriuo važiuoji. Elniukai salon buvo atgabenti gilioje senovėje, sako, tam, kad išnaikintų labai saloje išplitusias gyvates. Vienur minima, kad iš baimės gyvates jie sutrypdavo, kitur - kad suvalgydavo. Neaišku, kaip ten buvo, bet simbolio vardą jie tikrai užsitarnavo.
Kaip dažnam lietuviui pirmasis Vilniaus vaizdinys - Gedimino pilis, taip Rodiečiai save pirmiausia reprezentuoja Madrakio uosto vaizdu, kur stovi dviejų danielių skuptūra. Beje, pagal tradiciją, laikoma, kad jų skulptūros yra būtent toje vietoje, kur stovėjo vienas iš 7 pasaulio stebuklų - Rodo kolosas, didžiulė saulės dievo Helijo skulptūra (kai kurie mokslininkai sako, kad ne ten ji stovėjo, bet ar gi ginčysies su tradicija).

Danieliai, smagiu lotynišku pavadinimu - dama dama.
Mozaika iš jūros akmenukų. Tokių Rode gausu. Darbas turėjo pareikalauti nemažai kantrybės.
Uostas.
Kažkas savo.
Rode yra ne tik danielių. Dar yra ir katinų. Daug katinų. Panašu, kad kiekvienas šiukšlių konteineris ten turi savo bomžą katiną. O labiausiai nustebinęs vaizdas - katinai, miegantys prie pat jūros.
Nekimba.
Turbūt pagrindinis dalykas, ką turi padaryti, jei Rode atostogauji ilgiau nei savaitgalį - apkeliauti visą salą. Tą padaryti nėra sdėtinga, nes apsuktus visą salą ratu, susidaro maždaug 200km. Kad tai labai populiaru tarp turistų, parodo ir tai, kad didžioji dalis kelyje sutinkamų automobilių turi vieno ar kito nuomos punkto logotipus.
Fainiausia šioje kelionėje - tiesiog mėgautis vaizdais. O jie nuostabūs! Pašonėje banguojanti jūra, kitoje pusėje stūkso kalnai, vienur - kitur pabirę kalnų ir pajūrio miesteliai.
Važiuoji, mėgaujies, kartais sustojant pre įdomesnių objektų.

Paaiškėjo, kad jūrą mėgsta ne tik katinai, bet ir ožiai.
Kritinijos pilis.
Kritinijos pilis.
Sianos uolos.
Tolumoje - Monolitos pilis.
Vienas pagrindinių kelionės aplink salą tikslų buvo pasiekti patį piečiausią jos tašką. Ypatingiausias jis tuo, kad jame gali pamatyti dvi jūras vienu metu. Vaizdas ištikrųjų stubinantis, kadangi viena jūra nerami ir banguota, o kita - ramut ramutėlė.
Perėjus paplūdimį, kurio vieną pusę skalauja Viduržemio jūra, o kitą - Egėjo jūra, galima užlipti į kalvas, nuo kurių galima pasigrožėti abejomos jūromis iš aukštai ar nukeliauti iki pačiausių salos pietų. Reikia paminėti, kad kelionei pataikėme pasirinkti pačią vėjuočiausią dieną. Kelis kartus, kopiant į kalvas, buvau įsitikinusi, kad mane tikrai tuoj tuoj nuneš vėjas. 
Piečiau Rode nebūna.
Dvi jūros.
Paskutinis kelionės taškas - Lindos miestelis. Kiek teko skaityti atsiliepimų, daug kam šis miestelis palieka didžiausią įspūdį savo smėlėtais paplūdimiais ir dailia balta graikiška architektūra. Ir taip, jei mėgstate vaikštinėti tarp dailutėlių idealiai sutvarkytų namelių, išblizgintomis gatvelėmis - jums čia bus rojus. Tačiau man to sterilumo ir idealumo čia buvo per daug. Tad šiek tiek pasidairius, pabraidžius jūrą ir apskabius niekieno neprižiūrėtą citriną, keliaujam į kiek patriušusį, pagriuvusį Rodo miestą - namo.

Vienoje kalvos pusėje - Lindos Akropolis.
Kitoje - Lindos pilis.
Rodo skoniai

Pirmoji kulinarinė patirtis Rode ištinka dar pakeliui į viešbutį, kai užsukame paragauti jų tradicinio fast food'o - pita gyros (arba graiškiško kebabo) ir frappe kavos. Pirmą kartą kebabas iš manęs girdėjo pagyrų ir dar tiek. Į tą patį FBI barą to paties grįžome ir po kelių dienų.
Pita gyros.
Kitas geras atradimas buvo ne graikiškas. Tačiau mūsų viešbutis, nepaisant paburbėjimų apie jį, savo restorane turėjo nuostabų kinišką meniu. Tiesa, graikiško ir europietiško meniu patiekalus tie kinai gamino siaubingai. 

Pagrindinė kulinarinė užduotis Rodo mieste buvo atrasti puikų žuvies restoraną. Ir tai pavyko puikiai. TripAdvisor keliautojai rekomendavo Koozina restoraną. Tiesa, teko palaukti, kol jie dirbs, nes teisingas jų darbo valandas internete rasti sunku. Bet buvo verta. Virtuvės šefas mielai pristatė meniu, o giriamą šviežutėlį jūros karšį net atitempė aprodyti prieš iškepant. Kol laukėme pagrindinių patiekalų, užkandžiui feta sūris, keptas tešloje (panašu, kad naudota filo tešla), patiekta su sezamais ir medumi, kurį visai norėčiau kada pakartoti ir namuose. O išgirtasis karšis ir kalmaras buvo išvis super. Tiesa, nustebino, kai meniu neradome desertų. Bet pasirodo, panna cotta čia laukia kaip šefo dovana.
Beje, jis puikiai žinojo, kad Lietuva - tai Jasikevičius.

Ponas jūros karšis.
Ponai kalmaras ir kalmariukas.
Prieš kelionę manėme, kad kažkiek maisto gaminsimės patys, nes turėsime ir virtuvę. Tačiau, pasižvalgius po parduotuves, pasirodė, kad tai nelabai apsimoka. Kainos parduotuvėse didesnės nei Lietuvoje, o vidutinės kainos produktai pasirodė labai vidutiniškos kokybės. Pavyzdžiui, paprastos pieniškos dešrelės kainuoja apie 3-4 eurus, o skanut skanutėlė pita gyros - 2,5Eur. Tad gaminami liko tik pusryčiai, kas dažniausiai būdavo graikiškas jogurtas ir vaisiai, kurie čia, beveik visur tik sezoniai.
Beje, kalbant apie parduotuves, nustebino, kad net to paties prekybos tinklo kainos skirtinguose Rodo miestuose gali skirtis net keliasdešimt euro centų. Pigiausia, beje, tiek parduotuvėse, tiek restoranuose, panašu, kad pačiame Rodo mieste. Greičausiai dėl to, kad jame gyvena daugiausia vietinių, visi kiti dirba vardan turistų.

Žmonės

Keletas draugų manęs klausė, ar graikai nerimauja dėl krizės. Galiu drąsiai pasakyti, kad rodiečiai žymiai labiau nerimauja dėl to, kad žiemą temperatūra buvo nukritusi iki +5 laipsnių, o ir balandis šaltut šaltutėlis - tik apie +20. Tai kur čia besirūpinsi krizėm, kai taip šalta.
O šiaip graikai turbūt viena labiausiai atsipalaidavusių tautų. Jie per daug neskuba, per daug nesiparina ir labai draugiški, jei tik neverti jų dirbti. Klientų aptarnavimas didžiąja dalimi labai malonus ir draugiškas, ypač ten, kur šeimos verslai ir patys šeimos nariai ir dirba su klientais.
Turbūt geriausiai graikišką nesiparinimą iliustravo Zeus automobilių nuomos salonas. Užsukome ten kelios dienos prieš planuojamą kelionę, išiaiškinom detales, o jas išsiaiškinus, sekantis klausimas, tai kokios procedūros ir ką čia pildyt, kad užsisakyt  automobilį po poros dienų. O savininkas ramiausiai sako: "No problem, my friend. You come hare. Many cars". Suprask, krūva čia tų mašinų, ateisit ir pasiimsit, kai reiks.
Atėjom, pasiėmėm. Net kreditinės kortelės nereikėjo. Ne tik, kad nereikėjo, bet ir nepriėmė atsiskaitymo ja, tik grynais.
Su grąžinimu buvo dar įdomiau. Buvom sutarę, kad mašiną jiems grąžinsim paskutinės savo kelionės dienos rytą ir tada jie mus nugabens į oro uostą. O mes gi lietuviai ir mūsų lengvai neapdurninsi - ryte atkeliaujam puikiai pasiruošę gynybai su krūva nuotraukų, jei pradės kabinėtis prie mašinos.  Bet gi dėdė sakė - no problem. Kas yra tikrų tikriausia tiesa. Savininkas net nežvilgterėjęs anei į kuro duomenis, anei  per daug į patį automobilį, įsodina savo vairuotoją ir išsiunčia mus oro uostan.

Taip, be problemų, ir baigiasi nuotykiai Rodo saloje.